Apie autorių

A.Š. gimė nedideliame Lietuvos miestelyje, kuriame dabar brandinamas garsusis Džiugo sūris, o nemaža dalis Maximoje parduodamų plastmasinių bambalių reguliariai papildomi nealkoholiniu požeminės Samogitijos upės Tichės vandeniu. Tiesa, kai A.Š. žengė į šią ašarų pakalnę, nei sūrio, nei Tichės, nei Maximos tinklo dar bebuvo.

Arvydas Šeikis Telšiuose.

Apie A.Š. gimimo aplinkybes kirilica rašyti pokario analai nutyli. Tačiau žemaičių tautosakoje išlikę gyvi pasakojimai, kaip vieną 1957 metų rudens naktį Samogitijos danguje akinančiai nušvito lyg kokia Beatliejaus žvaigždė, o bemaž tuo pačiu metu trys girti vyrai, šlaistydamiesi tamsiomis gatvėmis, ieškojo prakartėlės ir klausinėjo kažkokio kūdikio.

Duomenų apie A.Š. vaikystę šiuolaikiniai istorikai irgi neaptinka. Visuotinai žinoma tik tiek, kad naujagimis dėl savo savo energingų plaučių kėlė nemažai rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir namo savininkei – tokiai žydei Reizai Šochotienei, pas kurią iš Sibiro grįžusi šeima Kalno gatvėje nuomojosi kambarį. Ši dora moteris, neapsikentusi vaiko klyksmų, dažnai mėgdavo kartoti: „Ui, aš visiems Telšių žydams pasakiau, kad tas vaikas ilgai negyvens!“ Tačiau visas liūdniausias Abraomo proproanūkės pranašystes A.Š. nesunkiai paneigė, įrodydamas savo neįtikėtiną gyvybingumą.

Šiek tiek apie A.Š. kilmę.

Klysta tie, kurie mano, jog aukščiausios klasės daktarus būtinai turi pagimdyti daktarai, finansininkus – finansininkai, menininkus – menininkai, o milijardierius – bent jau milijonieriai. Ir t.t ir pan. Nors, pasikapsčius giliau, liaudies išmintyje tiesos krislą irgi galima surast.

A.Š. motina Stasė gimė kumečio šeimoje Pakauskių kaime. Dabar šio kaimo žemėlapyje išvis nebėra, tokiu pavadinimu likęs tik Pakauskių miškas netoli Gadunavo miestelio, kurį atrasit iš Telšių pavažiavę plentu kelis kilometrus Sedos link. Šeimoje augo devyni vaikai, trys iš jų pasimirė nuo įvairiausių ligų vaikystėje. Senelis Aleksandras niekada nepasižymėjo ypatingu sėslumu, beveik kasmet keisdavo šeimininką, taigi visas taboras nuolat kėlėsi iš vieno kumetyno į kitą. Atėjus Sovietų valdžiai, šeima atsikraustė į Telšių miestelį. Čia senelis įsidarbino kūriku. Pats A.Š. jį prisimena jau pasenusį ir nuplikusį, nuolat kamuojamą astmos dusulio. Iš lovos jis išsiropšdavo tik pavalgyti ir parūkyti. Senelė Marija paskutinius gyvenimo ciklą užbaigė apkvaitusi nuo raminamųjų vaistų, kuriuos rijo saujomis. Dešimties tablečių pakuotės jai neužtekdavo dienai. Aleksandras ir Marija pasimirė aštunto dešimtmečio pabaigoje ir su derama pagarba buvo palaidoti Plungės kapinaitėse.

Arvydo Šeikio tėvai Sibire

Stasė baigė Telšių gimnazijos keturias klases, o po to – mokytojų seminariją. Iš motinos giminės A.Š. pavedėjo mažą ūgį, trumparegystę ir per vyrišką liniją kartų kartoms perduodamą nepakeliamą troškimą kartais išlenkti stiklelį. Po seminarijos baigimo motina penkis metus dirbo pradinių skyrių mokytoja Luokėje, o vėliau nusekė paskui ištremtus savo brolius Leoną ir Edvardą į Krasnojarsko kraštą. Dėdė Leonas tarnavo nacių armijoje. Kasė įtvirtinimus vokiečiams fronto linijoj. Vėliau kasė auksą Sibiro aukso kasyklose. O tuo tarpu Edvardas savo nelaimei prieš karą vedė prasiskolinusią našlę-dvarininkę, taigi jų abiejų tremtis tų laikų fone buvo visai logiška bei suprantama. Beje, Žemutinėje Tunguskoje Stasė sutiko tokį Vaclovą ir netrukus už jo ištekėjo.

A.Š. tėvas Vaclovas gimė Mokylių kaime. Jei oro balionu nuo Molėtų observatorijos skristumėt į vakarus, iki Mokylių užtruktumėt vos kelias minutes. Apie savo motiną tėvas beveik nepasakoja. Ji pasimirė 1946 m. Oficiali mirties versija – kraujo užkrėtimas. Senelis Kazys pokary savo sklype susirentė naują rastinę trobą, kurioje taip ir nesuspėjo apsigyventi. Šeimą ištrėmus į Sibirą, valdžia namą traktoriumi nutempė į Molėtus ir įkūrė ten pradinę mokyklą. Trėmimo dieną A.Š. tėvas laikė Molėtų gimnazijos baigimo egzaminus. Buvo šeštadienis, namo jis negrįžo, o dėl to liko Lietuvoje – bet tik trumpam. Kol jo nesusekė NKVD agentai. Beje, A.Š. tėvas gimnaziją baigė geriausiais pažymiais savo klasėje. Keturi mokiniai, pagal pažangumo rezultatus sąraše buvę žemiau, vėliau sovietmečiu tapo mokslų daktarais. Susiklosčius kitom aplinkybėm, veikiausiai ir Vaclovas galėjo tapti mokslų daktaru, jeigu 1953 m. nebūtų išvežtas į Žemutinę Tunguską. Bet tada veikiausiai A.Š. būtų taip ir likęs dar vienu negimusiu tautos klasiku.

A.Š. tėvai susituokė 1954 m. gyvenvietėje Golubežje. Išvertus į lietuvių kalbą, tai reikštų – „balandinė“. Iki Golubežje iš Žemutinės Tunguskos šunkeliu tais laikais reikėjo arkliais važiuoti 15 km. Pirmas šeimos vaikas – A.Š. sesuo Vilija – gimė 1955 m., tėvams dar tebegyvenant Sibire. Užtat ji dabar turi tremtinio pažymėjimą ir gali po visą Lietuvą keliausi visuomeniniu transportu už pusę kainos.

Apie A.Š. studijas ir pirmąją meilę.

Arvydas Šeikis ruošiasi egzaminams į VU

1975 m. A.Š. baigė Šiaulių 11-ą vidurinę mokyklą. Į Šiaulius jis atsikraustė su tėvais 1969 metais. Aukštesnėse klasėse A.Š. jokių stebuklų nerodė, be to, mokykla savo pedagogikos lygiu mieste niekada ryškiau nežydėjo. Beje, net ir tokiom šiltnamio sąlygomis vyresnėse klasėje jam vos pavyko išvengti dvejeto (penkiabalėje sistemoje) iš lietuvių literatūros. Trumpai tariant, jauną ir pareigingą mokytoją savo gimtosios kalbos gebėjimais A.Š. užkniso, ir ji griebėsi paskutinio šiaudo – iškvietė tėvus pokalbiui. O tada paaiškėjo, kad A.Š. motina kadaise vienoje Telšių mokykloje buvo tos mokytojos auklėtoja. Po šio jaudinančio susitikimo, pilno dviejų moterų pasiglėbesčiavimų ir prisiminimų, A.Š. lietuvių kalbos žinios ūmai ėmė augti kaip ant mielių.

Gavęs vidurinės baigimo atestatą, kurį laiką A.Š. nežinojo, kur dėtis? Apsisprendimo depresijos laikotarpiu jam padėjo tėvas. Pirma tezė sūnui nesusipratėliui: „Jei nori padoriai gyventi, išmok skaičiuoti!“ Antra pamoka, kuri galbūt nepatiks dabartinėms seksistėms: „Skaičiuojantys vyrai visada įgyja tam tikrą psichologinį pranašumą prieš skaičiuojančias moteris“. Ir trečia: „Skaičiuojančių vyrų mažiau rinkoje. Jie paklausesni. Visom prasmėm.“

Taigi, A.Š. 1975 m. įstojo į Vilniaus Universitetą, kur ketverius metus gilinosi į apskaitos magiją. Pridursim, kad pasišventusių L.Pačiolio sekėjų tais metais buvo nedaug – vos pusė žmogaus į vieną studijų vietą. Aukštoji mokykla turėjo dėti nežmoniškas pastangas, kad surinktų bent apypilnį būsimų buhalterių planuojamą kontingentą. Tėvo pranašystės pildėsi: vyriškos lyties atstovai šioje studijų programoje buvo itin globojami. Mokslus A.Š baigė 1979 metais, kai Vilniaus Universitetas šventė savo keturių šimtų metų jubiliejų. A.Š. jubiliejaus iškilmėse nedalyvavo. Su draugais jis buvo žygyje. Plaukiojo baidarėmis.

Arvydas Šeikis po Universiteto baigimo

Tų pačių metų rudenį kupinas jėgų A.Š. atvyko darbuotis į Panevėžio Autokompresorių gamyklą, kuri tuo metu kurpė kompresorius tankams ir rusiškiems sunkvežimiams MAZ bei KAMAZ. Sovietiniais laikais niekas nepersidirbo, visa administracija praktiškai dykinėjo. Tačiau savo pirmą darbovietę A.Š. ir dabar prisimena su didžiausiu malonumu. Administraciniame pastate kiauras dienas be darbo slampinėdavo tuntai jaunų žmonių, o viengungių bendrabutis menkai kuo nusileido studentiškam analogui Vilniuje Saulėtekio gatvėje. Fabrike A.Š. susipažino su tokia jauna mergina Laima ir 1986 metais po ilgų dvejonių jai pasipiršo.

Su ta, jau paminėta Laima („Oh my god!) A.Š. iki šiol vis dar gyvena Panevėžyje, daugiabučio namo ketvirtame aukšte. Tenka gerokai paprakaituoti, kol užkopi laiptais. Užtat pro langus matyti graži panorama. A.Š. iki šiol tebeskaičiuoja. Dabartinė jo tyrimų sritis: įmonės finansų architektūra ir dizainas. Kita vertus, A.Š. turi sieninį kalendorių, kuriame žymi dienas, likusias iki pensijos.

Gyvenimo taisyklės ir normos.

Arvydas Šeikis su savo būsima žmona Laima

A.Š. anksčiau mėgdavo klausytis vieną Ozzy Osbourne dainelę iš 1988 m. albumo „No rest for the Wicked“. Kūrinys vadinasi „Breakin‘ all the Rules„ (Laužyk visas taisykles). Dabar tos dainos jis nebesiklauso, nes tingi. Muzika A.Š. senokai nebeveža. Visos jo sukauptos vinilinės plokštelės dulkija lentynose.

Pozicionavimas.

A.Š., skelbiasi esąs bene svarbiausiu žmogum šalyje, o gal net ir visame senajame žemyne. Nors dažnas nei Lietuvoje, nei visų išliaupsintoje Europoje apie jį nieko nėra girdėjęs. Savo pretenzijoms pagrįsti A.Š. pateikia pavyzdį apie tamsiąją medžiagą astrofizikoje. Tamsiosios medžiagos irgi nepavyko aptikti, tačiau visi mokslininkai sutartinai kartoja: šitas bekvapis ir vis dar neaptiktas šūdas gali tapti svarbiausiu stabilizuojančiu veiksniu mūsų visatos modelyje.

Kita vertus, A.Š. šiandien dar tik sugeria informaciją ir menkai ką paskleidžia išorei. Taigi, visas tas informacinis dumblas kaupiasi ir švingsta jo smegenų sinapsėse. Čia panašiai kaip vidurių pūtimas. Ir tai jau trunka ne vienerius metus. Bet amžinai šitai tęstis negali. Naktimis A.Š. kankina besiartinanti Big Bang nuojauta. Vieną gražią dieną raugalas sprogs. Kas bus po to, kaip ir daugelis kitų savyje užsisklendusių vizionierių, A.Š. nesuka sau galvos.